2018 m. liepos 24 d., antradienis

Muzika ant vandens

© Irena Dorožnikovienė

Šventė Vilniuje. Kristupo vasaros festivalio atidarymas. Lietuvos kariuomenės orkestras atliks G. F. Hendelio siuitą „Muzika ant vandens“. Neris trumpam taps koncertų sale.





Tokia reklama sutraukė ant Neries krantinių daugybę muzikos mylėtojų, turistų ir praeivių, netyčia tapusių renginio žiūrovais. Susirinko minios žmonių, klausytojų amžiaus įvairovė nuo tų, kurie dar nepaeina, iki tų, kurie jau vargiai bepaeina. Renginys pradžiugino ir nustebino. Bet nustebino ne tik koncertas. Nuostabą kėlė šunų mylėtojai,  atsivedę savo augintinius į tokią daugybę žmonių sutraukusį renginį.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje daug kas pasikeitė. Pasikeitė ir vis dar keičiasi požiūris ir į žmogaus bei gyvūno santykius. Dauguma tapo sąmoningesni, tolerantiškesni ir atviresni. Dauguma, bet tikrai ne visi ir net ne didžioji dauguma.

Šuns vieta yra lauke, būdoje. Jis turi būti pririštas grandine, saugoti trobą ir džiaugtis išėdomis nuo šeimininkų stalo.

Pažįstu labai daug, ypač vyresnės kartos žmonių, kurie taip mano arba bent jau anksčiau manė. Pažįstu ir besirūpinančiu savo „mergyte“ arba „berniuku“ labiau nei visais kitais namiškiais kartu paėmus.

Na, vieni myli, kiti nekenčia. Vieni už šunis, kiti už kates. Kažkas alpėja dėl kanarėlių ar žiurkėnų, kiti negali gyventi be arklių ar reptilijų. Tačiau turbūt nėra nė vieno tokio universalaus gyvūno, kaip šuo, kuris galėtų lydėti žmogų visur ir visada.

Kai mes kažką mylime, kai mums kas nors rūpi, kai esame nuo ko nors priklausomi, norime būti kartu visur ir visada. Į mišką grybų ar uogų – draugės šuo laksto aplink ir garsiai lodamas gąsdina voveres. Prie upės – šalia rankšluosčio, ant kurio guli saulėje apskrudęs kūnas, matau kelioninį šuns guolį.

Mylimi gyvūnai visur kartu. Kartu keliauja, bendrauja, linksminasi kartu su mumis ir savo buvimu linksmina kitus. Bet ar iš tiesų taip? Aš suprantu, eidamas į miestą su šunimi šeimininkas vienu kartu nušauna du zuikius: ir šuo „išsivaikšto“, ir savo reikalus sutvarko, ir su augintiniu daugiau laiko praleidžia.

Viskas būtų nuostabu, tik bėda, kad šunis mėgsta ir myli ne visi. Juk būna mažų vaikų, kurie net vabalų bijo, ką apie šunį bekalbėti. O kaip dėl alergiškų žmonių. O kaip dėl paties gyvūno. Ar jis tikrai gerai jaučiasi žmonių minioje. Ar jam gera, kai yra priverstas tyliai tupėti šalia valandą ar net kelias, kol šeimininkas paklausys muzikos ar su draugais pagers alaus. Gal šuo ir yra šeimos narys, bet jis ne žmogus. Jis ne mažametis vaikas, kurio negalima vieno be priežiūros palikti namuose, todėl tenka visur vestis drauge, ieškoti jam auklės arba niekur neiti.

Be to, šunys, kaip ir žmonės, yra skirtingi. Ir skiriasi jie ne tik savo veislėmis, dydžiu, spalva ar plaukų ilgiu. Jie skirtingai reaguoja į tą pačią situaciją. Ir jie NE žmonės. Jie reaguoja NE kaip žmonės.

Kol klausiausi garlaivyje grojančio pučiamųjų orkestro, stebėjau keletą žmonių, į koncertą atėjusių su savo šunimis. Mopsas pasisukiojo aplink savo šeimininkę, papūškavo tai pritūpdamas, tai vėl atsistodamas, paskui užsirioglino šeimininkei ant kelių ir sėkmingai praknarkė visą koncertą. Toiterjero šeimininkei, spaudžiamai aplinkinių žvilgsnių, teko pasišalinti iš koncerto, nes kalbinimai ir raginimai nutildyti savo meilutį nebuvo sėkmingi.

Šventėje buvo ir daugiau žmonių su šunimis. Šį kartą visi elgėsi gana korektiškai, laikė savo augintinius toliau nuo kitų klausytojų, neleido lakstyti ir visų iš eilės uostinėti. O ir šunys pasitaikė pakankamai išauklėti. Bet juk pasitaiko, kad šuns šeimininkas būna prasčiau išauklėtas nei jo šuo.

Ir vis dėlto gal vertėtų savo ištikimą draugą palikti namie, užuot vedusis į vietą, kur bus žmonių minia. O gal...  atsipalaiduoti ir leisti kitiems džiaugtis švente kartu su savo augintiniais.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą