Seime kilus kalboms apie norą nutildyti namuose paliktus
šunis, dalis šunų šeimininkų sunerimo. Ne vienas turime patirties su namus
niokojančiais, kaukiančiais ar lojančiais augintiniais. Deja, dauguma šunų
mylėtojų neturi pasirinkimo ir kasdien vis tiek turi eiti į darbą, už durų
palikdami neramų augintinį bei mintyse prašydami kaimynų nepykti.
Tačiau ne viskas beviltiška – šunims ir jų šeimininkams kartais
galima ir padėti.
Išsiskyrimo nerimui būdinga elgsena, kai namuose likęs
vienas, stresą patiriantis šuo loja, cypia, kaukia, gadina ir graužia daiktus.
Sudėtingesniais atvejais šuo gali nevalingai šlapintis arba tuštintis, drebėti,
pradėti gausiai šertis. Kai kuriais atvejais veterinarijos specialistai gali
paskirti šuniui nestiprių raminamųjų. Nors vaistai neturėtų būti pirmas (ir
vienintelis) sprendimo būdas, jie padeda stiprų stresą išgyvenantiems šunimis,
tačiau vaistai yra tik pagalbinė priemonė.
Lengviausia išeitis būtų paprasčiausiai nepalikti šuns vieno.
Tačiau tai dažniausiai ilgainiui sukelia dar daugiau bėdų – šuo, kuris šalia
visuomet turi šeimininką, yra kartu imamas į darbą, atostogas ir pas draugus,
galiausiai neišmoksta būti vienas. Situaciją dar labiau sunkina tai, kad, mokant
šunį pasilikti vieną, šeimininkas dažniausiai negali skirti laiko pripratinti
šunį prie vis ilgesnių buvimo vienam laikotarpių ir iš karto palieka jį visai
darbo dienai.
Kartais išsiskyrimo nerimą paaštrina netinkamas šeimininkų
elgesys. Dažniausios klaidos yra ilgi atsisveikinimai su šunimi prieš išeinant
ir pernelyg džiaugsmingi pasisveikinimai sugrįžus. Taip sukeliamos per didelės
emocijų bangos, kurios įtvirtina asociacijas, jog šeimininko išėjimas yra
liūdnas ir nuobodus, o grįžimas tampa džiaugsmingu apdovanojimu už... visos
dienos lojimą. Todėl iš namų išeikite ir sugrįžkite ramiai.
Kad šuo nebepatirtų streso ir įprastų būti vienas, reikia,
kad jis susietų šeimininko išėjimą su gerais dalykais; pasitikėtų savimi būdamas vienas; išeikvotų
savo energiją prieš pasilikdamas vienas.
Kad šuo šeimininko išėjimą pradėtų sieti su gerais dalykais,
išeidami palikite jo mėgstamiausių skanėstų ar žaislų. Jeigu šuo nesiskundžia
apetitu, per kelias savaites galima susieti šeimininko išėjimą su skanėstais. Kaskart,
susiruošę išeiti pro duris, paberkite saują skanėstų ant žemės arba narve.
Ilgainiui šuo pradės koncentruotis į skanėstus, o ne į faktą, kad jūs išeinate.
Reikia išmokyti šunį būti vieną. Tai reiškia, kad šuo gali
būti uždarytas kitame kambaryje ir paliktas graužti skanėstą, žaisti su
žaislais arba ėsti. Stenkitės nekreipti į šunį dėmesio tada, kai jis prašo
žaidimų – kad augintinis atprastų prašyti dėmesio. Įsigykite žaislų, į kuriuos
galima įberti sauso ėdalo granulių. Jeigu šuo neėdrus, ėdalą palikite tik
žaisluose, kad šio susidomėjimas maistu išaugtų.
Kitas svarbus mokymosi pasilikti vienam elementas yra mokymas
būti narve. Nors dauguma šunų mylėtojų susiraukia vien užsiminus apie narvą
(apie tai rašėme http://meile-laksto-keturiomis-kojomis.blogspot.com/2018/01/kai-seimininkai-narvo-bijo-labiau-nei.html ), narvas yra vienas lengviausių išsiskyrimo nerimo problemos
sprendimo būdų, nes šuo išmoksta ramios elgsenos savo „namuose“. Be to, būdamas
ribotoje erdvėje jis nesusižeidžia ir nerizikuoja sugadinti daiktų.
Šunims, linkusiems į išsiskyrimo nerimą, padeda išlaikymo
pratimai – sėdėt, gulėt, vieta ir pan., mokantys šunį palaukti
apdovanojimo. Nors jie nėra tiesiogiai susiję su šuns buvimu vienam, jie
skatina savikontrolę ir mažina streso hormonų išsiskyrimą, kai šuo turi laukti.
Turint laisvo laiko, galima „nujautrinti“ šunį (kelis kartus išeiti iš namų ir
vėl pareiti) ir tuomet jis pradės kreipti mažiau dėmesio į patį išėjimo faktą,
nes tai nebereikš išsiskyrimą ilgam.
Kai kuriems šunims padeda įjungta muzika. Vieniems reikia
matyti, kas dedasi už lango, kitiems kaip tik geriau likti namuose su kuo
mažiau dirgiklių. Prireiks laiko išsiaiškinti, kas geriausia jūsų šuniui ir
koks metodas efektyviausias. Jeigu nesate tikri, kaip šuo elgiasi paliktas
vienas, galite įjungti kompiuterio kamerą – vaizdo įrašas kartais pateikia
siurprizų.
G.Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą