Pažvelkit į akis...

©Morta Kavaliauskaitė

Ar išbėgai į kiemą pasiimti automobilyje pamiršto krepšio, ar grįžai po mėnesio komandiruotės – šuo džiaugsis tavo sugrįžimu taip, tarsi būtum užtrukęs pusmetį.

Vizganti uodega, degančios akys, laimės fontanai – ne vienas prisipažįsta, kad būtent todėl įsigijo šunį. Egoistiška, ar ne? Įsigyti šunį, kad gyva, pati ištikimiausia būtybė, budėtų ir lauktų tavęs kiaurą parą.

Tas džiugus straksėjimas lyg koks priekaištas, kad mes, žmonės, vis labiau vieni nuo kitų tolstame. Vengiame atvirai reikšti savo emocijas. Skubame. Neturime laiko artimiesiems ir draugams.

Reikia pavyzdžių? Štai jūs po darbo dienos sugrįžtate namo.

„Aha“,– pasigirsta iš svetainės sutuoktinio balsas (kažką labai svarbaus aptiko savo išmaniajame). „Kada valgysim?“, – klausia kompiuteris. Atsiprašau, ne kompiuteris, o jūsų vaikas. Ir tik jis, ištikimas šuo, makaluoja uodega, suka ratais, gaudo jūsų žvilgsnį, nekantrauja palaižyti ranką.

Sakote, perdedu? Galbūt, šiek tiek, bet juk vaizdelis – pažįstamas? Ir jeigu vyktų pasisveikinimo konkursas, mes, žmonės, būtume visiški autsaideriai. Mus tikrai aplenktų šunys, nes jie tai daro iš visos širdies.

Kas jiems yra, tiems mūsų šunims?

Jei tikėtume zoopsichologais – pasisveikinimas šuniui, ilgiau nemačiusiam savo šeimininko, yra nepaprastai svarbus. Šunų laiko pojūtis kitoks: penkios jūsų minutės kieme ar mėnesio komandiruotė jam visiškai tas pats, nes jūsų juk paprasčiausiai NEBUVO, o dabar jau ESAT!

Taigi, jūs ką tik įžengėte pro duris. Neskubėkit ir skirkit jam bent porą minučių. Ne šiaip paplekšnoti per nugarą, o pažvelgti į akis. Pažvelgti, pakalbinti ir paglostyti – to jis laukė penkias minutes, visą dieną, mėnesį, metus...

Ir jeigu jūsų akys džiugios, jeigu šypsotės, šuo dar labiau nudžiugs. O jeigu esate liūdni ir nelaimingi, akys ir kūno kalba jam viską pasakys. Ko jau ko, o savo šuns jūs neapmausit. 

I. Klimavičienės nuotr.