Ne tik kelionių, bet ir gyvenimo draugas

Jau ne pirmus metus balandžio 24-ąją Lietuvoje bus švenčiama Šuns diena.  Prieš keletą dešimtmečių tokios šventės negalėjome net įsivaizduoti. Kaip ir to, kad su savo augintiniais lankysimės  kavinėse, drąsiai vaikštinėsime miestų parkuose ar keliausime į užsienį.

Šuns dienos idėja kasmet vis kita. Šiemet – „Šuo ir aš: kelionių draugai“. Graži idėja, nors jau girdžiu sakančius: ausį rėžia tokios idėjos, kai esam įkalinti pandemijos ir visos mūsų kelionės baigiasi daugiabučio kiemu ar terasa.

 

Neskubėkite taip sakyti. Pagalvokite: dabar po gamtą „varinėja“ ir daug juda – kas?  Taip, taip – vaikštinėja ir po apylinkes nuolat keliauja tie, kas turi šunį. Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse apskritai iš namų į gatvę „iškeliauti“ gali tik tie, kas turi... ką? Ogi šunį!

Galim net pajuokauti: šuo tapo laisvės ir gėrio simboliu.

Todėl manau, kad šventės idėja skamba viliojančiai – šuo ir aš: kelionių draugai; einu pasivaikščioti su savo šunimi; planuojam su šeima žygį pėsčiomis kartu su šunimi.

Daug sunkumų ir problemų su tais šunimis, paprieštaraus kažkas. Ar tikrai? Ar ne ramiau ir saugiau dabar jaučiasi tie, kas turi savo augintinį? Tie, kas susitelkę ne vien į savo ir viso pasaulio bėdas, bet turi rasti laiko paprasčiausioms augintinių reikmėms. Laiku išvesti į lauką. Pašerti. Iššukuoti kailį. Ko nors įdomaus ir naudingo pamokyti savo augintinį. Ilgiau pabendrauti. Dažniau pažaisti su šunimi ir labiau jį pažinti.

Vienatvė tokiems negresia. Kaip ir nuolatinė slogi nuotaika. Nes jie turi ne tik kelionių, bet ir savo gyvenimo draugą – šunį.

R. Basakirsko nuotr.