Ką besakytumėt, aš – laimingas!

Na, va. Sulaukėm! 
Visoj šaly – karantinas. 
Viskas sustojo. Užsidarė. 
Žmonės susirūpinę.

Girdėjau, kad Italijoj lauke žmonės gali vaikštinėti tik jei vedžioja savo šuniukus. Todėl mus, šunis, kaimynai vieni kitiems skolina. Mes esam labai populiarūs...

Aš tai viskuo patenkintas, o žodis karantinas ar korona man tas pat, kas kilbukas ar karosas. Girdėjau tuos žodžius, kai su šeimininku į žvejybą traukėm.

Šeimininkai – namuose. Dėmesio – į valias. Jau net įkyru su tais žaidimais ir triukais. Į lauką išeinam ne porai minučių už namo kampo, o pabūti!

Traukiam tolyn nuo namų. Kur erdvė, kur laukai, kur bunda pavasaris. Ir niekas neragina „tai tu kelsi tą savo koją, ar ne? Šeimininkai plaučius ventiliuoja, mankštinasi, kaulus girgždina.

Man gerai. Aš – laimingas! Pasistengsiu, kad ir mano šeimininkų akys pralinksmėtų, kad jie dažniau nusišypsotų ir išliktų optimistiški. Juk viskas bus gerai!

Laimingų šunų vardu, Rikis

 G. Kavaliauskaites nuotr.