Norėčiau, kad mano šuo būtų...

©Aistė Matiukaitė, čekoslovakų vilkšunių augintoja

...geriausias, gražiausias, greičiausias, protingiausias, visur pirmas ir nepralenkiamas. Tai tikrai gana dažnas ir realus noras. Kiekvienas šuo turi talentą ir gali būti pirmas, tik kaip čia nutinka, kad dedame visas pastangas, o rezultatai ne visai tokie, apie kuriuos svajojame?

Visada galimas atsakymas – reikia daugiau dirbti! Daugiau dresuoti, dažniau sportuoti, kartoti treniruotes kasdien po kelis kartus, kad šuo tikrai suprastų, prisimintų, išmoktų.

Taip, treniruotės ir kartojimai šuniui yra labai svarbi mokymosi bei auklėjimo sąlyga. Bet kaip dažnai prisiverčiame sustoti, apsidairyti ir, atsitraukę nuo savo lūkesčių ir planų, pasidomėti, kaip jaučiasi šuo? Ar tik nėra taip, kad kartojame ne tai, kam šuo gabiausias, o tai, ko labiau norime mes?

Taip pat kartais įvardijama ir kita „priežastis“ – genetika. Šuniuko tėvai ne darbiniai, ne „parodinių linijų“, o ir iš esmės kiekvienas šuniukas negali gimti čempionu... Taip, tai tiesa – kiekvienas šuo atsineša ne tik išvaizdos bruožų, bet ir savo gabumų kraitelį.

Pastebėti šuns talentą, o ne vien tik šeimininko norą ir planą, sukurtą dar prieš gimstant šuniukui, yra sunkus darbas. Sunkesnis nei pats šuns ugdymas...

Čia jau prireiks nuoširdumo ir šeimininko ambicijų atitraukimo į antrą planą – šuns įgimtos savybės visada  ugdomos lengviau ir bus didesnė tikimybė turėti čempioną ar pirmūną.

Negalima pamiršti ir svarbiausios varomosios jėgos – motyvacijos. Taip, yra šunų, kurie turi mažesnę motyvaciją maistui, žaidimui. Tai yra dvi lengviausios ir patogiausios motyvacijos priemonės žmogui, nes gali įsidėti skanėstų ir žaislų į kišenę ir būti ramus, kad šuns motyvacija bus šimtaprocentinė. Bet ar tikrai?

Šuo gali neturėti ryšio su šeimininku, tam tikroje aplinkoje jaustis nesaugiai ar nejaukiai, sirgti, būti per daug alkanas ar per daug „užsivedęs“ žaisti. Tokiu atveju motyvacijos bus per mažai arba per daug, ir šuo, nesijausdamas gerai, neapdovanos jūsų geriausiais rezultatais.

Tai koks gi tas slaptasis receptas? Kaip išsiugdyti geriausią šunį?

Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta – tereikia augintiniui leisti daryti tai, ką šis nori ir gali daryti geriausiai. Ir, išbandžius šuniui įdomias veiklas, pasitikrinti, ar tai yra tai, kur ir šeimininkas nori ir gali siekti maksimalių rezultatų. Galbūt šis kertinis aspektas ir nesutaps, bet negi tai gyvenimo tragedija? Galima užsiimti veiklomis, kurios patinka ir šeimininkui, ir šuniui, tačiau tai nėra esminis šuns ar/ir šeimininko talentas. Aukščiausių rezultatų galbūt ir nepasieksite, bet kokybiškas laikas ir abipusis džiaugsmas – garantuotas.

Ir tuomet jūsų nebevargins perdėtos pastangos būti geriausiems tam tikroje srityje, nes pasirinkote svarbesnį tikslą – daryti tai, kas abiem patinka. Kartais tai yra didžiausias laimėjimas – pastebėti, ką sako ir rodo šuo, ir leisti jam atsiskleisti, pamiršus savo ambicijas. Nes šunys gali ir yra gabūs, tik leiskime jiems tokiems būti.

I. Klimavičienės nuotr.