Šuo yra gyvenimo partneris, šeimos narys

Jeigu reikėtų rasti žodį, kuris apibūbintų susiklosčiusią situaciją, šis žodis būtų požiūris. Požiūris į gyvūnus augintinius...

Kaip mes renkamės gyvenimo partnerį? Manau, atsakingai. Norime, kad sutaptų charakteriai, interesai, pomėgiai. Susipažįstame su žmogumi ir neskubame tuoktis tą pačią dieną (nors būna ir tokių atvejų). Leidžiame laiką kartu, stebime vienas kitą ir stengiamės pažinti. Ir tik po tam tikro laiko priimame sąmoningą sprendimą būti kartu ir net galbūt susilaukti palikuonių.

Bet apie ką aš čia? Ogi apie tai, kad šuo irgi yra gyvenimo partneris, šeimos narys. Mes gyvename kartu su šunimi, mes leidžiame su juo laiką – diena iš dienos būname kartu. Šuo gyvena su mumis, su mūsų vaikais, tarp kitų žmonių. Taip, tas bendras gyvenimas bus gerokai trumpesnis vien todėl, kad šunys gyvena trumpiau. Bet kiekvienas šuo – individas, su savo istorija – pradedant genetiniais duomenimis, baigiant gimimu, gyvenimo sąlygomis, patirtimi.

Taigi, ar jums tikrai nesvarbu, kas gyvens jūsų namuose? Ar ir vyrą ar žmoną rinkotės tik dėl gražių akių ir dailių kūno linijų?

Na, pasitaiko ir tokių pasirinkimų ir galbūt tie žmonės sėkmingai gyvena, bet tai labiau išimtis nei taisyklė. Ir jei žmogui, su kuriuo nesmagu, galite pasakyti viso gero, ką darysite su šunimi? Juk šuo visiškai priklauso nuo jūsų. Ar užteks kantrybės gyventi su bailiu, agresyviu, isterišku gyvūnu? Ar užteks lėšų šunų treneriui, laiko kantriam ir kasdieniam darbui, keičiant nepageidaujamas šuns elgesio savybes?

Taip prisipildo prieglaudos, taip atsiranda valkataujantys šunys – žmonėms tik post factum suvokus, jog tai gyvas padaras, reikalaujantis laiko, žinių, investicijų. Žmonėms supratus, jog tai ne žaislas, „ieškoma“ sprendimų. Gerai, jeigu tas sprendimas – grąžinti šunelį veisėjui arba surasti jam naujus šeimininkus.

Baisu, kai sprendimai būna kitokie: „pasimiršo" prie parduotuvės, „pasimetė" miške, pabėgo ir „negrįžo.

Kodėl taip vyksta? Todėl, kad šunį žmogus įsigijo  impulsyviai ir neatsakingai. Todėl, kad šuo vertinamas kaip daiktas, o ne kaip šeimos narys, visavertis partneris.

Ar žinojote kad šuniuko DNR – toks pat gyvybės brėžinys, kaip ir žmogaus? Kad į jį įrašyta tėvų, senelių, prosenelių patirtis... Ir, jeigu, jūsų mažojo augintinio tėvai ir seneliai badavo daugykloje, jis gali turėti polinkį persiryti, prastai virškinti maistą, liguistai saugoti maisto resursus. 

Ar žinojote, kad nualintos šuniuko motinos kūnas, apvaisintas per kiekvieną rują, nebegali duoti pradžią sveikam organizmui ir jūsų šuniuko ląstelės bus pažeistos nuo pat gyvybės užsimezgimo pradžios? Ar žinojote, kad besilaukiančios kalės šuniukų, jeigu šie patyrė išgąstį nėštumo periodu, nervų sistema bus dvigubai, o gal ir trigubai, jautresnė?

Nežinojote? Kaip keista, juk pirkdami automobilį domėjotės jo techninėmis charakteristikomis...

Norite šuniuko? Puiku, tik negriebkite pirmo pasitaikiusio. Pamirškite visus tuos „siusi-pusi". Pasvarstykite, koks šuo tiktų jums pagal temperamentą, gyvenimo būdą, finansines galimybes. Kaip dažnai jūs keliaujate? Ar planuojate kardinalius savo gyvenimo pokyčius?

Rinkitės šunį pas žmones, kurie išmano, kas yra genetika, paveldimumas, socializacija, kurie bendrauja noriai ir kurie jums užduoda galybę klausimų. Kuriems rūpi ne tik šuniuko, bet ir veislės ateitis.

Linkiu sėkmės. Tikiu, kad jūsų pasirinkimo dėka šunų daugyklos išnyks ir nebeliks nelaimingų šunų.

Borderkolio Zipo šeimininkė Ana Menčiūnienė