Atsiminkit: tai buvo Aikas

Every journey... every book... every movie... every song... every adventure has its’ end. Our ends here...

Ir supranti, kiek daug stiprybės prireikia, ir kad sunkiausios akimirkos gyvenime būna tada, kai reikia paleisti kažką, ką taip stipriai myli...

Aš net nesugebėčiau suskaičiuoti, kiek kilometrų kartų nuėjom, nubėgom ir nuvažiavom. Nesugebėčiau suskaičiuoti visų akimirkų, kai savo pirštais liesdavau tavo minkštą kailį, kai bandydavai mano kantrybę, kai prajuokindavai, kai iškrėsdavai kokią šunybę, kai kartu skindavom pergales ar kai tiesiog stebėdavau tave, kaip miegi balkone, ant nosies užsimetęs uodegą, o ant tavo kailio krenta snaigės.

Nesugebėčiau suskaičiuoti, kiek daug tu man davei ir kaip, tavo dėka, pasisuko mano gyvenimas.

Norisi tiek daug pasakyti, bet žodžiai, deja, stringa gerklėje. Tu man visada būsi tas šuo, apie kurį visiems garsiai ir noriai pasakosiu. Tik gražiuoju!

Ir nors jūsų, kai blogai ištardavot jo vardą, niekada netaisydavau, atsiminkit – tai buvo AIKAS!

Turiu keistą nuojautą, kad tu buvai būtent TAS mano gyvenimo šuo. Mano didžiausia mokykla. Vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime! Visada tave tokį ir prisiminsiu - besišypsantį ir apsipatenkinusį. Ačiū tau už viską.

O dabar suskaičiuoju paskutinį kartą. Penki… keturi… trys… du… vienas! Okey, let’s go!

Paulius Stravinskas