Meilė... Saldus, mūsų protus ir širdis pavergiantis jausmas. Šį jausmą galime aiškinti cheminėmis reakcijomis, mūsų smegenyse vykstančiais virsmais ir daugybe kitų mokslinių reiškinių. Bet jei kalbėtume apie šunišką meilę? Apie meilę tarp šeimininko ir jo šlapianosio bičiulio?
Žinoma, ir čia neišvengsime įvairių biologinių bei cheminių paaiškinimų, bet visgi palikime tai nuošaly ir pamėginkime šią meilę išjausti širdimi.
Kiek kartų, rodos, griūvant pasauliui, pažvelgdavome į savo šuns ramias akis ir gyvenimas vėl atgimdavo ryškiausiu ir kvapniausiu pavasariu? Vienas augintinio meilės bei švelnumo kupinas žvilgsnis išgydydavo ir giliausias mūsų sielos žaizdas. Jų ramybė suteikia ramybės mūsų sielai, kuri savo ruožtu leidžia gėrėtis gyvenimo spalvomis, pamiršus darbe užgriuvusias problemas ar piktą kaimyno žodį.
Tampa svarbu tik tai, jog mūsų šuo yra šalia ir dalijasi šia akimirka, pripildydamas ją nebylios meilės. Dar nuostabiau, jog ši meilė nereikalauja žodžių. Šunys nekalba (bent jau nekalba žodžiais). Jų kalba yra švelnumas, pasitikėjimas ir ištikimybė. Laiminga, vizganti šuns uodega įkvepia mus stengtis, daug ko siekti ir tiesiog gyventi. Iki kol mano gyvenime atsirado šuo, niekada netikėjau tais paistalais apie „antrąją pusę“. Maniau, jog savimi pasitikintis, stiprus individas neturi jokio poreikio jokiai „pusei“. Esame pilni ir taip!
Viskas gerokai pasikeitė įsigijus šunį...
Ch. F. Ramuz yra pasakęs: „Bet tai ir
yra pasmerkimas, nes vienas ir vienas šiandien yra du, o iki to buvo tik
vienas“. Šunys mums suteikia galimybę vėl „būti pilniems“, dovanodami tą labai
trūkstamą ramybės ir švelnumo kruopelę. Nes jie niekur neskuba. Savo gyvenimą jie
skiria mums!
Na, o kodėl šunys mus myli? Į šį
klausimą atsakyti dar sudėtingiau. Žmonės toli gražu nėra tokie nuostabūs, kaip
jų augintiniai. Juos mylėti sunkiau. Nesvarbu, kaip atrodysime, kaip elgsimės
ar kur gyvensime, koks vingiuotas likimo kelias mūsų belauktų, ištikimieji bendražygiai
visada šalia. Galima sakyti, jog šunų dovanojama meilė – dovana už augintiniui dar netesėtus pažadus, už dar neskirtą laiką, dėmesį.
Šunys myli, laukdami jiems skirto
meilės laiko, myli netgi nieko nebesitikėdami. Jie mylės laukdami pargrįžtančių
iš darbo ar kelionių, drebėdami ant veterinarijos gydytojo stalo ar kantriai
stebėdami, kada gi baigsite visus darbus ir pagaliau mestelsite prie jūsų
kojų jau valandą gulintį kamuoliuką.
Dažnai visuomenėje girdime skatinimą
nelyginti vaiko su šunimi. Tačiau visgi man šuniška meilė labai panaši į vaiko.
Tokia pat nuoširdi ir tyra, nesavanaudė. Kuomet myli, nes...
paprasčiausiai myli.
Nešvaistykime šunų meilės veltui, nepriimkime jos kaip savaime suprantamo dalyko, nenuvilkime savo ištikimiausių draugų. Džiaukimės kiekviena šio jausmo nušviesta akimirka ir dalinkimės ja su brangiais uodeguotaisiais. Juk mes tik laiko valdiniai. Nepastebėsime lėkte pralėkusių metų ar net gyvenimo, kuriuo dalijomės su savo mylimu augintiniu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą