Buvau vaikas vienišius. Ne, manęs neatstumdavo mano bendraamžiai. Ir taip, turėjau pačią nuostabiausią šeimą, tokią, apie kurią tik galima svajoti. Ir vis dėlto labai dažnai rinkdavausi vienatvę.
Kodėl? Nežinau. Žmonės nebūdavo „mano padarai“.
Nepagalvokite
klaidingai, nepaisant visko, labai juos mylėjau, tačiau nuolat jausdavau tą
mažytę, širdyje kirbančią, tuštumėlę. Kažko trūko. Tiksliau, aš puikiai žinojau
ko. Šuns!
Ir, o stebukle, vieno
gimtadienio proga mano namuose ir širdyje apsigyveno mažas, įžūlus, uodeguotas
ir nuostabiai geros širdies padarėlis. Taip, tai buvo šuo, tiksliau, kalytė.
Didelėmis, išpūstomis, be galo meiliai žvelgiančiomis akimis. Tada man atrodė,
kad jo akyse slypi atsakymai į visus mano klausimus. Nors, jei kalbėsime
nuoširdžiai, taip atrodo ir dabar.
Ką pamenu geriausiai,
labai norėjau suprasti, kas tai per jausmas – gyventi. Ne išgyventi dieną, o
tikrai jausti, jog esi gyvas. Šio jausmo išmokau būtent iš jos. Pamenu, ji uodė
šlapią, ką tik gausaus vasaros lietaus nulytą žemę, aš drėgną bei lipšnų, prieš
kelias valandas šienautos žolės kupino kvapo orą. Saulei pradėjus kiek labiau
kaitinti, ji išsitiesė šlapioje žolėje, prisimerkė ir ėmė mėgautis švelniais
šilumos spinduliais. Nežinau kodėl, bet atsiguliau šalia jos. Ir kai šlapia
žolė pradėjo kutenti mano nugarą, o saulė glostyti veidą, supratau. Štai jis –
gyvenimas. Kiekviename prisilietime, įkvėpime. Kiekvienoje akimirkoje.
Žaviausia buvo suvokti, kad jos pasaulis būtent toks ir tokį pasaulį ji mato
kasdien. Ji gyvena kasdien. To panorau ir aš. Ar ne paradoksalu? Iš savo šuns
išmokau gyventi.
Mudvi kartu pažinome žolę,
medžius, vėją. Mačiau, kaip ji stebisi šiais įprastais dalykais, juos iš naujo atradau
ir aš.
Galbūt šis tekstas
pasirodys jums pernelyg lyriškas ar keistokas, bet šia „rašliava“ aš norėjau
padėkoti jai, išmokiusiai mane gyventi šia diena. Čia, dabar ir dar daugiau. Todėl
manau, jog gyvūnai mus moko meilės, ištikimybės, tikrumo, tik mes nelabai
norime jų klausytis ir mokytis.
Vaiko širdis tyra, ji
noriai priima tai, kas gražu sielai, o šuo mūsų sielai yra dovana. Taip pat ir
mokytojas mums. Per patyrimą ir nuoširdų pavyzdį jis moko mus to, ko niekada
neišmoktume jokiuose pasaulio universitetuose.
Parengė Ieva Urbonaitė, Alicijos Davidson pieš.
Lietuvos kinologų draugija kviečia šunų mylėtojus balandžio 24-ąją savo kolektyvuose, bendraminčių kompanijoje švęsti Šuns dieną ir surengti Dėkingumo šventę. Kadangi tai darbo diena, atskiro didelio Šuns dienos renginio neplanuojame, bet vilniečius kviečiame dalyvauti Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos ir LKD nemokamose ekskursijose „Kodėl Lietuvos didikai taria ačiū šunims“ (informacija netrukus).
Taip pat vyks virtualus konkursas „AČIŪ tau!“ (informacija socialiniame tinkle https://www.facebook.com/sunsdiena). Ir šis jautrus rašinys apie vaikystės šunį galbūt ir jus paskatins padėkoti savo augintiniams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą