Pamąstymai apie šuns ir žmogaus mokslus

Vakar kalendoriui pervertus lapą, o rudeniui pasibeldus į kiemą, šiandien vaikai ir vėl žygiuos į mokyklas...

Kiekvienas savo gyvenimo kelią pradedame nežinioje bei nesupratime. Tik valandoms virstant dienomis išmokstame elementariausių gyvenimo dėsnių, o dienoms metais – pradedame rišliau dėstyti mintis, suprasti kalbą bei raštą. Na ir metams virstant dešimtmečiais, suprantame kažką gilesnio, esmini Ir tai jau nebėra paprastas pasaulio pajautimas. Nekalbant apie tai, jog dauguma lankome darželius, mokyklas, universitetus. O kur dar visą gyvenimą trunkantis tėvų, senelių, kitų, labiau patyrusių, artimųjų išminties perdavimas. Mes mokomės lėtai, visą gyvenimą, pasitelkdami pagalbines priemones, sakykime, kalbą. O šunys visam tam turi... vos 10-15 metų. Jei pasiseks – šiek tiek daugiau.

Taigi, šuniukui įprastų higienos taisyklių išmokti tenka vos per kelis mėnesius. Žmonės to mokosi nevienerius metus, kai kurie net dešimtmečius... Nekalbant apie tam tikras pasikartojančias procesų grandis, šeimininkų (šeimos narių) bei aplinkinių elgesį ir kt.

Šuo turi perimti didžiulį informacijos kiekį per dešimtis kartų trumpesnį laiką, nei žmogus. Todėl mes, žmonės, galėtume turėti daugiau kantrybės bei pakartoti tą pačią komandą 50-ąjį kartą. Labai nepykti, augintiniui nepalaukus, kol nušluostysime jo purvinas letenėles ar išvertus vandens dubenėlį. Esu tikra, jog mūsų tėvai privargo žymiai daugiau, mus mokydami gražių manierų.

Mokantis pats svarbiausias įrankis – kalba. Šuo gali „perskaityti“ mūsų kūno kalbą, suvokti pavienių žodžių reikšmę, tačiau tai niekada neleis jam suprasti, ko iš jo prašome, taip aiškiai, kaip tai pavyksta besikalbant dviem žmonėms. Prisiminkime Babelio bokšto padavimą. Vos žmonėms nustojus kalbėti viena kalba, bokšto statybos buvo nutrauktos ir šis liko nebaigtas.

Statydami savo ir savo šuns „babelio bokštą“ – kurdami abipusį ryšį, nepasiduokime vien dėl to, jog kalbame skirtingomis kalbomis. Kiekvieną akimirką dėkime bendrumo „plytą“. Tiesa, šiuo atveju mūsų istorija šiek tiek skiriasi nuo biblinės. Mus visgi jungia viena kalba – meilės kalba. Galbūt ji nepadeda tiksliau iškomunikuoti mūsų norų, prašymų ar jausmų. Tačiau būtent ji padeda išlikti kartu ir per palyginti trumpą laiką sukurti glaudų mūsų ir šuns ryšį.

Grįžkime prie bendrinės kalbos. Mokydamasis šuo turi pasikliauti šeimininko reakcija, aplinkos pajauta ir... savo nuovoka. Tad tam tikrais atvejais mokyti šunį norimų dalykų turėtų būti panašu į bandymą paaiškinti kurčnebyliam žmogui Pitagoro teoremą, nemokant gestų kalbos ir negalint naudoti pieštų ar rašytinų simbolių. Bet netgi ir tokioje situacijoje, po daugybės bandymų, tikiu, jog jums pavyks. Kūno kalba, mimika, gestais puikiausiai galima perteikti informaciją.

Taip, augintinis nekalba mūsų kalba, o juk jis per itin trumpą laiką turi išmokti begalę dalykų ir tuo pačiu spėti pasidžiaugti savo ir savo šeimininko kelione per gyvenimą. Šunys nori pažinti mus ir išmokti „bendros kalbos“, o tam prireiks nemažai kantrybės ir darbo.

Su mokslo ir žinių diena!

Parengė Ieva Urbonaitė

Pexels.com nuotr.