KAIP TU GALI TAIP SAKYTI?!, - išpučia akis žmonės, išgirdę, jog džiaugiuosi pamačiusi, kad kažkas ieško naujų namų savo šuniui. Kartais net savo klientams pasiūlau apsvarstyti tokį variantą.
Va je
zau... Kokia baisi dresuotoja! Taip, taip, labai baisi. Bet žinote, kas baisiau? Nesuteikti šuniui šanso gyventi svajonių gyvenimą su kitu žmogumi,
nes:
„Jėzau, tik neatiduokit, jam gi širdelė plyš,
kad išdavėt“.
Aš
jau keletą metų esu „batsiuvys be batų“ – neturiu savo šuns, bet namai visada
pilni šunų, nes priimu juos pas save, kai šeimininkai išvyksta atostogų.
Keliems jų ėmė ir „plyšo širdelė“, staiga atsidūrus su svetima teta svetimuose
namuose? Nei vienam!
Pasitaiko, kad koks naujokėlis pusdienį nedrąsiai jaučiasi, stebi viską iš toliau,
bet po pirmo pasivaikščiojimo miške, gavęs skanukų, pamatęs, kad čia saugu ir
linksma, jau būna draugutis visam gyvenimui. Atvažiavus antrą ar trečią kartą,
nebereikia įkalbinėti eiti kartu – dažnai net neatsisukdami į šeimininkus lekia
link mano mašinos, nes ši veža į fainas vietas arba link namų, kur galbūt ras
smagių kambariokų.
Tai
nereiškia, kad šunys nemyli savo šeimininkų ir, vos tik atsiskyrę, juos pamiršta? Nebenori po atostogų važiuoti namo? Tikrai ne – dažniausiai pas mane
atvažiuoja šunys, kurie turi puikius santykius su savo žmonėmis, bet, teisingai
viską darant, nėra sunku gerokai sumažinti jų jaudulį dėl nežinomybės pirmo
atsiskyrimo metu (vėliau jo ir visai nelieka). Dėl ko atidavimas iš namų į
kitus namus visada turėtų būti prioritetas ir dėl ko vertėtų paskirti tam šiek
tiek laiko ir supažindinti šunį su nauju žmogumi, naujais namais, nauja
aplinka, o ne tiesiog įduoti pavadėlį ir tiek.
Taip,
apie šuns ištikimybę yra begalė mitų, knygų, filmų, bet būkim sąžiningi – 90
procentų žmonių, ieškančių naujų namų savo šuniui, nei iš tolo neturi tokių
santykių su juo, kad bent užuomazgos tos ištikimybės, prisirišimo ir meilės
būtų. Kartais vienintelis prisirišimas iš šuns pusės būną Stokholmo sindromas
(nežinau, ar galima šį terminą taikyti, kalbant apie šunis, bet ne esmė).
Tai
kodėl tas šuo turėtų ir toliau gyventi matydamas tik savo būdą, voljerą,
„didelį kiemą“ arba pusvalandžio „garbės ratą“ daugiabučių rajone su vos 2
metrų pavadėliu, kai su kitu šeimininku galėtų kartu keliauti, užsiimti sportu,
lankytis kavinėse, vaikščioti miške, prie jūros, mokytis triukų ar kitų įdomių
dalykų?
„O
tai ir savo vaiką atiduotumėt?“
Laimei,
šuo ne vaikas. Atiduotas į kitus namus jis nesėdės po tiltu su draugais
vartodamas narkotikus ir kontempliuodamas apie tai, kodėl šeimininkai jo
atsisakė. Šunys gyvena čia ir dabar. Taip, lygiai taip pat kaip ir mes, jie
gali liūdėti, bijoti, bet patenkinus visus jų poreikius, šios emocijos „neužsilaiko“.
Nemanau,
kad teisinga nesuteikti šuniui šanso į geresnį gyvenimą tik todėl, kad norime
jį apsaugoti nuo trumpalaikio streso dėl šeimininko ir namų pasikeitimo.
Žinoma, kiek streso šuo patirs ir kaip greitai po to atsigaus, labai priklauso
nuo to, ar jis bus atiduotas tiesiai į kitus namus, ar pateks į prieglaudą.
Prie
jūros paskui kirą lekiantis šuo nebraukia ašarų dėl to, kad vos prieš savaitę (na,
gerai, kai kuriems jautresniems šunims adaptacija gali užtrukti kelias
savaites) buvo išvežtas iš „gimtųjų namų“. Jeigu naujieji šeimininkai faini,
skaniai šeria, žino, kur ir kaip pakasyti, vedasi kartu į vietas su daugyba
įdomių kvapų, su jais saugu ir linksma – šuo laimingas.
Patekimas
į prieglaudą (net pačią fainiausią, kur šunys vedžiojami ir miške, ir mieste,
dresuojami, sprendžiamos jų elgesio problemos) – jau kita situacija. Bet kokiam
gyvūnui patekimas į prieglaudą sukels didelį stresą. Pirmiausia dėl to, kad ten
jie nebeturi savo žmogaus, kuris užtikrintų saugumo jausmą. Kokie faini bebūtų
prieglaudos darbuotojai, jie negali būti su kiekvienu tiek, kiek jam reikia, ir
tuo labiau, neliks miegoti kartu.
Kokybiško
miego trūkumas prieglaudoje labai prisideda prie streso. O jo trūksta ne tik
todėl, kad baisu be šalia esančio žmogaus, bet dar, žiūrėk, ir „kaimynas“ paloja ar kaukia. Prieglaudose sunku išlaikyti
ir rutiną, kuri padėtų šuniui nuspėti, kas ir kada bus ir sumažintų nežinomybės
jausmą, o su juo ir baimę. Ir dar daug kitų niuansų, dėl ko neturėtume smerkti
žmonių, kurie ieško namų savo šuniui – bijodami viešo smerkimo jie nedės
skelbimo į internetą ir neatiduos „iš namų į namus“. Jie paprasčiausiai nuveš
šunį į prieglaudą ir niekam apie tai nepasakos...
„Pasiimdami
prisiėmėt atsakomybę visam gyvenimui“
Iš
dalies taip – prisiimdami į savo namus gyvybę, esate už ją atsakingi. Beeeet...
Pasirūpinti, kad šuo gyventų jo poreikius atitinkantį gyvenimą taip pat yra
atsakomybė. Kartais mums visiems nutinka gyvenimas ir net labai norėdami
nebegalime pasirūpinti net savimi, ką jau kalbėti apie šunį... Žmonės
komentarus Facebook‘e po dovanojimo skelbimais dažnai rašo greičiau, nei jų
pirštai spėja spaudyti raides (bent taip spėju iš gramatinių klaidų skaičiaus),
tai turbūt nei sekundei neprisėda pagalvoti, kad rimtų priežasčių atiduoti
augintinį gali būti tūkstantis. Svarbu pirmam pasmerkti...
„Oi,
labai užjaučiu, kad taip sunkiai sergate, bet neatiduokite savo šuns, juk jam
tiek tereikia – išvesite trumpam į lauką ir gulės kartu su jumis, padės
sveikti“, rašo kažkokia teta komentaruose po įrašu, kad moteris ieško namų savo
mylimam šuniui, nes dėl stipriai sutrikusios sveikatos paskutinį pusmetį
praleidžia tai kelias dienas ligoninėje, tai namuose lovoje, nes yra labai
silpna. Miela teta, šuniui (ypač aktyviam, jaunam šuniui) reikia ne tik meilės
ir šeimininko lovos. Jam reikia fizinio ir protinio darbo, nes be jo ir pats
gali susirgti (jeigu nematėte šuns, kuris tikrąją šių žodžių prasme išėjo iš
proto, nes vienintelis jo užsiėmimas buvo gaudyti drugelius ir musytes kieme
arba stebėti judesių daviklio lempučių
mirksėjimą namuose, tai jums pasisekė).
Net
jeigu nėra kažkokios rimtos mūsų akiai priežasties, man užtenka ir to, kad
žmogus nusprendė, kad jo šuniui bus geriau. Ir tikrai kiekvienas rašantis
apsvarstė, nes nėra lengva parašyti tokį skelbimą. Reikia daug drąsos jį įdėti,
žinant, kokia bus visuomenės reakcija. Ir tai tūkstantį kartų geriau, nei
palikti pririštą šunį pakelėje ar išmesti prie prieglaudos vartų, nes yra
šansų, kad šuo iš vienų namų iškeliaus į kitus namus, taip patirdamas mažiau
streso. Žinoma, yra rizika, kad tie nauji namai taip pat nebus tinkamiausi ir
teks vėl ieškoti kitų, bet čia jau kita tema.
„Suaugęs
šuo nepripras prie naujų žmonių“
Kartais
žmonės, dar prieš įsigydami šuniuką, kreipiasi dėl konsultacijos, koks, iš kur
ir kodėl jiems tiktų labiausiai. Dažnai jie tikisi, kad padėsiu išsirinkti
kažkokios veislės šunį (ir tikrai dažnai padedu), bet visada sulaukia ir
pasiūlymo pagalvoti apie jau suaugusį šunį iš prieglaudos,, ar dovanojamą iš
namų. „Bet mes norime užsiauginti nuo mažiuko, pagal save...“ Mhm... Sėkmės su
tuo. Nustebtumėt, kiek dresuotojų visame pasaulyje net po keletą metų trukusių
šuniuko paieškų gavo visai ne tai, ko norėjo ir net su visomis savo turimomis
žiniomis nesugebėjo užsiauginti, ko norėjo, nes paprasčiausiai ne taip viskas „veikia“.
Kai
imate jau suaugusį šunį, daugmaž matote, su kuo reikės gyventi, su kuo reikės
padirbėti, kas išsprendžiama, o su kuo reikės susitaikyti, ir tada nesunku
suprasti, ar tinkate vienas kitam. Net seni šunys greitai prisitaiko prie
visiškai naujų sąlygų, jeigu tik jūs žinote, kaip jiems padėti. Nereikia bijoti
suteikti šansą būti miestiečiu šuniui, kuris visą gyvenimą praleido prie būdos.
Jis gali labai maloniai jus nustebinti savo galimybėmis adaptuotis. Ir mylės ne
mažiau nei tas, kurį nuo kelių mėnesių auginote.
„Niekas
jo nemylės, kaip jūs“
Yra
žmonių, kurie atiduoda, nes nemyli. Atiduoda, nes jie taip netinka vienas
kitam, kad gyvenimas kartu abiem yra kančia. Ne kartą teko padėti žmonėms,
kurie pasirinko auginti visiškai jų gyvenimo būdo ir temperamento neatitinkantį
šunį – tokiu atveju man gaila ir žmonių, ir šuns. Dažniausiai abi pusės
puikios, bet netinka vienas kitam. Ir čia, kaip santykiuose su žmonėmis, mes
stengiamės vienas kitą pakeisti, kai iš tikro reikia paleisti...
Ar
tokiu atveju šuo labai stresavo išvažiavęs į kitus namus? Dėl ko jis turėtų
stresuoti? Senuose namuose šuo jau seniai buvo nusprendęs, kad su savo
šeimininkais niekada nesusikalbės ir vieni kitų nesupras, kai net į vardą nulis
reakcijos...
„Jeigu
mylėtumėt, neatiduotumėt“
Yra
žmonių, kurie atiduoda, nes labai myli. Kartais gyvenimas pasisuka taip, kad
nebegalime užtikrinti savo mylimam šuniui geriausio gyvenimo. Net jeigu užsitęsė
laikotarpis, kai turite daug dirbti, dažnai darbo reikalais keliauti, ne visada
tinkamas variantas šuniui yra rasti žmogų, kuris užsiims jo išvedžiojimu, kai
jūs negalite. Kad šuns gyvenimas būtų visavertis, reikia ne tik duonos ir
linksmybių.
Keletui
suaugusių šunų esu radusi naujus namus ir, žinote ką, – visi laimingi: senieji
šeimininkai, nes mato, kad šuniui ten daug geriau, naujieji šeimininkai, nes
gavo nuostabų, jiems tinkantį šunį, ir pats šuo, nes gyvena daug geriau, nei
anksčiau.
Tai
vienas sunkiausių sprendimų... Daug kas pasakytų, kad jeigu mylėtų, tai
neatiduotų, bet mylėti taip labai, kad priimtum sprendimą sudaužyti savo širdį
išsiskiriant tam, kad po trumpo liūdesio šuo gyventų svajonių gyvenimą, yra
labai reta. Žmonės dažniau linkę galvoti apie tai, kaip jiems bus sunku be
šuns, vengti savo sąžinės priekaištų dėl „išdavystės“, nei pamąstyti apie šuns
poreikius. Iš čia ir visi smerkimai komentaruose ir gyvų pokalbių metu.
***
Šis mano įrašas jokiu būdu nėra skatinimas atiduoti savo šunį vos tik susidūrus su pirmais sunkumais. Jeigu imate apie tai mąstyti, nes turite problemų dėl savo šuns elgesio – padirbėkite su dresuotoju, gyvūnų elgsenos specialistu, o dar geriau bent dviem ar net trimis skirtingais (ypač, jeigu su vienu nepasisekė problemos išspręsti (kad nereikėtų „googlinti“ – https://www.kinologija.lt/teisejai-dresuotojai/ ).
Bent tiek esate skoloje savo šuniui, nes ne jis pasirinko su jumis gyventi.
Ir jeigu kažkoks elgesys labai apkartino gyvenimą – greičiausiai jį galima
pakeisti.
Jeigu
vis dėlto turite rasti kitus namus, darykite viską, kas nuo jūsų priklauso, kad
jis ir iškeliautų į kitus namus, o ne į prieglaudą. Ir paskirkite laiko
atidavimui, kad šuo patirtų kuo mažiau streso. Taip pat neslėpkite nuo naujų
šeimininkų jokių elgesio problemų. Tai, kas trukdo ar sunkiai išsprendžiama
jums, kitam gali būti smulkmena, bet jeigu kažką nuslėpsite ir naujiems
šeimininkams tai pasirodys per didelis iššūkis, jūsų šuo ims keliauti iš namų į
namus arba atsidurs prieglaudoje – abu atvejai stipriai traumuojantys.
O manantiems, kad savo šuns niekada neatiduotų, – gyvenimas yra visoks.
Duokdie, kad jums niekada taip nenutiktų. Tiesą
sakant, norėčiau, kad niekam niekada nereikėtų ieškoti naujų namų, kad visi
šunys gyventų „Best life ever“ su pirmaisiais šeimininkais, kad prieglaudų net
nebūtų, nes neliktų poreikio, beeet... Kol gyvename realiame pasaulyje, reikėtų
nepamiršti, kad daugelyje „Dovanoju“ skelbimuose matomų šunų nauji namai gali
būti geriausias tam šuniui nutikęs dalykas.
Šunų dresuotoja Donata Venckutė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą