© Gabija Vyšniauskaitė
Naminiai gyvūnai augintiniai užima vis svarbesnę vietą mūsų gyvenime. Didėjant šunų ir kačių skaičiui namuose, gerėja ir jiems skirtų veterinarinių paslaugų kokybė, pailginanti augintinių gyvenimo trukmę. Deja, bet dėl to vis dažniau susiduriama su sunkiomis, dėl ilgos senatvės dar sunkesnėmis ligomis.
Šiuolaikinė medicina leidžia pratęsti seniau jokiu būdu negalėjusių išgyventi augintinių gyvenimą – įvairūs nuskausminamieji, maisto papildai ir operacijos tampa senų šunų kasdienybe. Deja, toks dirbtinis gyvenimo pailginimas kelia ir problemų – anksčiau ar vėliau iškyla eutanazijos klausimas. Kad ir kaip būtų sunku, tokiu atveju būtina samprotauti logiškai ir emocijas nustumti į šoną.
Dažnai eutanazija būdavo pasirenkama neišgalint pirkti reikalingų vaistų ar atlikti operacijos – šuns šeimininkai tiesiog pasirinkdavo nutraukti ligoto augintinio gyvenimą, nes nebegalėdavo garantuoti jo kokybės. Dabar tokie atvejai pasitaiko vis rečiau, nes veterinarinė medicina tampa vis prieinamesnė. Pasirinkimas bet kokia kaina gydyti augintinį susijęs ir su didėjančiu prisirišimu prie naminių gyvūnų – vis dažniau jie traktuojami kaip šeimos nariai, kurie nusipelnė geriausio gydymo.
Kiekvienas eutanazijos ar vaistų skyrimo atvejis svyruoja ant sunkiai nusakomos ribos, kuomet šuns gyvenimas iš paskutiniųjų yra tęsiamas arba atvirkščiai – nutraukiamas per greitai.
Ir išties gana sunku rasti aukso vidurį tarp noro kuo ilgiau turėti mylimą augintinį ir pareigos nutraukti jo kančias. Ir šį kartą kalbame tik iš atsakingo šeimininko pozicijų – neminime tų atvejų, kai veterinarijos specialistų prašoma užmigdyti sveikus, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių nebenorimus laikyti augintinius.
Dažniausiai eutanazija pasiūloma, kai šuo susiduria su neįveikiama bėda: skausmu, kurio nenumalšina vaistai, vėžiu, organų disfunkcija, nervų ligomis.
Kiti svarbūs dalykai, kurie svarstomi: ar šuo pats geba ėsti ir lakti, ar geba tuštintis ir, galiausiai, ar gyvūnas laimingas? Yra šunų, kurie, net ir kęsdami skausmus, vis dar vizgina uodegą. Deja, yra ir tokių, kurie dėl ligos simptomų elgiasi depresyviai. Kiekvienas šuo individualus. Kai kurie šunys dėl skausmo pasidaro agresyvūs ir netgi pavojingi. Derėtų paminėti atvejus, kai šuo, nors ir sveikas, tačiau tapo išskirtinai agresyvus. Viena vertus, galbūt jam padėtų dresūra; kita vertus, į tokio šuns vietą galėtų būti paimtas kitas, kuris galėtų gyventi džiaugsmingą gyvenimą.
Vieno atsakymo, kada laikas atsisveikinti su mylimu augintiniu, nėra. Paprastai remiamasi tuo, ar gyvūnas kenčia, ar gaudamas vaistų vis dar gali gyventi kokybišką gyvenimą.
Jeigu šuns gyvenime vis dar yra gerų dalykų – jis nori maisto, žaisti ar prisiglausti – tai dažniausiai reiškia, kad augintinis dar gali laikytis.
Sprendžiant šią sudėtingą dilemą geriau nesužmoginti šuns: žmogaus norą gyventi dažnai palaiko svajonės ir ateities planai. Tuo tarpu šuo ateities planų nekuria – jis gyvena dabartimi. Ir jeigu gyvūno šiandiena nebeteikia jam džiaugsmo, galbūt tai ženklas, kad laikas atsisveikinti jau atėjo. Šiuo atveju geriausiai gali patarti šuns gyvenimo istoriją žinantis veterinaras, nes dažnai šeimininkai patys negali įvertinti augintinio gyvenimo kokybės.
Dauguma žmonių jaučiasi kalti, nusprendę užmigdyti savo šunį. Tačiau yra ir kita medalio pusė – egoistiška versti gyventi augintinį, kuriam jau laikas oriai išeiti.
Unspash nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą