© Gabija Vyšniauskaitė
Šuns socializacija vadinamas jo supažindinimas su
įvairiais aplinkos dirgikliais, stresą keliančiomis situacijomis.
Apie
socializaciją rašėme ir anksčiau (http://meile-laksto-keturiomis-kojomis.blogspot.com/2018/03/suns-socializacija-kaip-nepersudyti.html, http://meile-laksto-keturiomis-kojomis.blogspot.com/2018/08/socializacija-per-atostogas.html),
bet ši tema yra labai plati, todėl norime atkreipti dėmesį į teisingą jauno
šuniuko socializaciją.
Gana dažnai šunų mylėtojai neturi galimybių gyvai
kreiptis į dresuotoją ir sulaukti profesionalios pagalbos. Kita vertus, šuns socializacija
nėra tokia sudėtinga, kad to nebūtų galima atlikti be dresuotojo pagalbos.
Socializacija yra tam tikrų elgsenos taisyklių
nustatymas. Socializuotu šunimi šiuo metu laikomas toks augintinis, kuris geba
tinkamai elgtis skirtingose situacijose, t.y. nerodyti agresijos ar nerimo
ženklų bei nekelti nepatogumų, norint su juo pasirodyti mieste ar darbe. Ir
nors ne visi šunų šeimininkai planuoja savo augintinius vestis į miesto centrą
ar į svečius, tai nereiškia, kad socializacijos nereikia – jei tik yra galimybių,
socializuoti būtina ir vienkiemyje gyvenantį šunį. Viena vertus, dėl to, kad
niekas nežino, kada pasikeis aplinkybės ir augintiniui teks persikraustyti į
miestą; kita vertus, dėl to, kad atsakingai socializuotas šuo lengviau įveiks
sunkumus, atsiradusius pasikeitus namų aplinkai (įsigijus dar vieną šunį,
remontuojant namus ar gimus kūdikiui).
Kad socializacija vyktų sėkmingai, pirmiausia reikia
nuspręsti, ko norime iš šuns. Priklausomai nuo to, ar leisime šuniui bendrauti
su kitais gyvūnais ir žmonėmis, keisis socializacijos modelis.
Dauguma šunų šeimininkų nori augintinio, kuris būtų
draugiškas (bet ne per draugiškas) žmonėms ir kitiems gyvūnams, kitaip sakant,
kad šuo nerodytų agresijos, tačiau ir per daug nesiveržtų bendrauti.
Tokiu atveju socializacijos esmė yra:
1) supažindinti
šunį su kuo daugiau skirtingų situacijų, taip didinant šuns pasitikėjimą ir
mažinant galimybes pasireikšti agresijai;
2) išmokyti šunį suvaldyti emocijas
ir kreipti dėmesį į šeimininką, o ne į aplinkos dirgiklius (kitus šunis ar
žmones).
Pirmąjį tikslą pasiekti galima šuniuką supažindinant
su skirtinga aplinka ir situacijomis. Nereikia persistengti, kad augintinis
nepavargtų nuo įspūdžių, tačiau derėtų bent 1-2 kartus per savaitę apsilankyti
naujoje gatvėje, kavinėje arba supažindinti su naujais paviršiais, tiltais,
laiptais.
Jeigu oro sąlygos ar šeimininko sveikata neleidžia ilgiau
pasivaikščioti, visuomet galima skirti laiko socializacijai namuose – internete
surasti įvairių garsų įrašų, ant žemės numesti kokį nors daiktą, link šuniuko
paridenti kamuolį.
Dažna jaunų šuniukų socializacijos trūkumo priežastis –
nenoras vestis augintinį į lauką, kol jis dar nėra pilnai paskiepytas. Viena
vertus, vakcinos padeda sukurti stiprų imunitetą, kita vertus, jeigu šuniuką
vedžiosite atsakingai, ribosite jo kontaktą su neskiepytais šunimis, augintinis
išvengs užkrečiamųjų ligų. Ir
atvirkščiai – nesocializuotas šuo dažnai yra didesnė bėda, nei socializuoto
šuns šlubuojanti sveikata.
Taip pat reikėtų skatinti šunį ėsti ir žaisti kuo
įvairesnėje aplinkoje – taip jis išmoks atsipalaiduoti ir sies skirtingas
situacijas su geromis emocijomis.
Tačiau nebūtina visuomet užsiimti su šunimi – kartais
galima paprasčiausiai nueiti į parką ir prisėsti ant suoliuko, nesiūlant augintiniui
jokio užsiėmimo. Augintinis turi suprasti, kad šeimininkas ne visada yra pasirengęs
veikti kažką įdomaus.
Norint, kad šuo valdytų emocijas, kai horizonte
pasirodo kiti šunys ar žmonės, reikia nuo mažų dienų mokyti jį tinkamai
reaguoti. Patartina vos tik pamačius, kad augintinis susidomėjo aplinka,
nukreipti jo dėmesį į save (šeimininką). Galima pasitelkti žaislus arba
skanėstus, kad palengva susiformuotų
asociacija: dirgiklis = skanėstai/žaislai iš šeimininko. Vėliau galima liepti
įvykdyti nesudėtingą komandą arba skirti laiko žaidimui su šunimi.
G. Kavaliauskaitės nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą