Kodėl šunų veislių draudimai neturi galios?

© Gabija Vyšniauskaitė

Daugybė valstybių (arba atskirų jų teritorijų) turi draudžiamų šunų veislių sąrašus. Paprastai tokie sąrašai apima keletą ar keliolika „nedraugiškų“ šunų veislių ir iš dalies riboja arba visiškai draudžia juos auginti. Laikantieji „sąrašinius“ šunis gali būti baudžiami ir, priklausomai nuo šalies įstatymų, šunims net gali būti taikoma eutanazija. Tačiau tyrimai rodo, kad šios taisyklės nesumažina bendros šunų įkandimų statistikos.

Pirmiausia verta paminėti statistikos problemas – dalis įkandimų nėra niekaip registruojami arba užregistruojami netiksliai, sakykime, nurodžius ne tą šuns veislę. Pastaroji dažnai „prirašoma“ pagal šuns išvaizdą, o ne pagal kilmę. Daug nesigilinant į selekciją ir genetiką, galima pajusti skirtumus tarp kilmę įrodančius dokumentus turinčio šuns ir tik į tam tikrą veislę panašaus keturkojo – dažnai pastarieji gimsta ir auga netinkamoje aplinkoje, kuri vėliau gali turėti įtakos ir netinkamam elgesiui.

Kita statistikos problema yra ta, kad neatsižvelgiama į bendrą šunų populiaciją bei populiarumą tam tikroje šalyje. Kai kuriais atvejais vokiečių aviganiai laikomi „blogiukais“ vien dėl to, kad tai viena populiariausių šunų veislių pasaulyje ir, savaime suprantama, statistiškai sužaloja daugiausiai žmonių.

Prie netikslios statistikos dar galime pridėti tendencingus žiniasklaidos pranešimus ir turėsime tam tikrų šunų veislių pasmerkimo sistemą. Deja, niekas nesigilina į šuns agresijos priežastis – ar jis gynėsi, ar buvo sveikas, ar su juo buvo tinkamai elgiamasi. Akcentuojama tik šuns veislė ir agresija.

Derėtų paminėti ir tai, kad dažniausiai „pavojingų veislių“ sąrašus sudarinėja ne kinologai, o politikai (kinologai, tikriausiai, tokio sąrašo išvis nesiimtų sudaryti). Apie gyvūnų elgseną mažai nusimanantys asmenys dažniausiai pasikliauna kitų valstybių argumentais ir sudarytais sąrašais, nepaisydami, kad kiekvienos šalies patirtis ir visuomenės požiūris į šunis skiriasi.

Šunų veislių draudimas ne tik neišsprendžia įkandimų problemos (netinkamai auklėtas kanda bet kurios veislės šuo), bet ir diskriminuoja tam tikrų veislių šunis ir jų šeimininkus. Atsiranda papildomų draudimų (negalima paleisti nuo pavadžio, būtinas antsnukis), todėl sumažėja šių šunų galimybės rasti naujus namus. Akcentuojama šunų veislių padaroma žala, nekreipiant dėmesio į „pavojingų“ šunų gebėjimus bendrauti su vaikais ar dirbti tarnybose, siekti sporto aukštumų.

Visi, kas turi dantis, gali kąsti (net ir žmogus!). Todėl, norint iš tiesų išspręsti šunų įkandimų problemą, reikia keisti požiūrį.

Statistika rodo, kad šunys dažniausiai sužaloja žmones artimoje aplinkoje – šeimoje, namuose, pasivaikščiojimų metu. Norint sumažinti tokių nutikimų skaičių, reikia šviesti šunų šeimininkus: skatinti lankyti dresūros pamokas, seminarus, domėtis šuns kūno kalba. Jeigu šeimininkas nemoka tinkamai interpretuoti savo šuns kūno kalbos, jis nemokės tinkamai elgtis nei su „pikta“, nei su „minkšta ir pūkuota“ šunų veisle.

Suprantamas ir valstybės noras apsaugoti savo piliečius, tačiau tiesiausias kelias – tam tikrų šunų veislių uždraudimas – niekur neveda, nes tik supriešina visuomenę ir nesprendžia problemos. Uždrausti reikėtų ne šunis, o neatsakingus šeimininkus, kurie liūdnu statistikos vienetu gali paversti bet kurį šunį.

Pexels.com nuotr.