2019 m. rugsėjo 10 d., antradienis

Kodėl gedėti šuns yra gėda?


©Skaiva Jasevičiūtė 

Esu jau ne vieną kartą gavusi barti už šunų palyginimą su žmonėmis. Taip, suprantu, kad šiais laikais žmonės kartais šiek tiek persistengia ir per daug sužmogina šunis, tačiau mes visi jau įpratome, kad šuo nebėra tik šuo. Jis – šeimos narys. Mums jau nebėra normalu šunį laikyti pririštą kieme ir numesti jam tai, kas liko nuo mūsų stalo. Mes šunimis rūpinamės, juos mylime, gydome ir norime jiems geriausio. Tačiau tik nedidelė dalis mūsų visuomenės pripažįsta, kad šuns netektis jo šeimininkui – labai skausmingas dalykas.


Galit mest į mane akmenį, bet man šuns netektis yra skaudesnė nei tolimo giminaičio, kurį matydavau dukart per metus per didžiąsias šventes. Skaudesnė dėl to, kad šuo su manimi praleido kiekvieną dieną, dėl to, kad man reikėjo būti už jį atsakingai ir juo rūpintis. Dėl to, kad aš jį apsikabindavau, kai man buvo liūdna, ir jis niekada manęs nėra atstūmęs. Dėl to, kad jis mane labai labai mylėjo. Tas šuo – mano gyvenimo ir mano širdies dalis.

Esu praradusi kelis šunis ir kiekvieną kartą vis atsirasdavo, kas pasako: „Ko verki, juk čia tik šuo“, „Pamanyk šuo nudvėsė, gyvenime yra liūdnesnių dalykų“, „Ko liūdi – nusipirksi naują“. 
Taip, pasaulyje vyksta daug blogų dalykų, tačiau aš netekau savo šeimos nario ir mano pasaulyje šiuo metu tai pats liūdniausias dalykas. Taip, aš galiu nusipirkti naują šunį, tačiau tai nebebus tas pats šuo. Juk ką tik našle tapusiai moteriai niekas nesako: „Tai susirasi naują vyrą, tikrai dar daug jų yra!“.

Kaskart mirus šuniui aš stengiuosi slėpti savo liūdesį, nes dauguma aplinkinių to nesupranta, nemato reikalo užjausti, nes čia „tik šuo“. Dauguma darbdavių mielai suteikia laisvą dieną žmogui, netekusiam kito žmogaus, tačiau tokio, kuris neteko šuns, nuo darbo neatleidžia. O be reikalo, nes jo emocinė būsena greičiausiai lygiai tokia pat sumauta ir jam reikia laiko pagedėt. Tačiau gedėti šuns Lietuvoje dažnai yra gėda.

O labiausiai mane sunervina tie, kurie mato reikalą mane pataisyti, pasakydami, kad mano šuo ne numirė, o nudvėsė. Nes miršta tik žmonės ir bitutės...

Tiems, kas sugalvojo šią kalbos nesąmonę (kuri, tarp kitko, yra tik mūsų ir rusų kalboje), reiktų uždrausti galvoti. Dvesia tie, kurie savo gyvenimą leidžia kenkdami kitiems, pavydėdami, kerštaudami ir apkalbinėdami, dvesia tie, kurie po savęs nepalieka nieko gero.  O mano šunys nedvesia, jie miršta, palikdami didelę tuštumą po savęs. Ir aš tikiu, kad ir man mirus, bus ta vieta, kur aš su jais susitiksiu.


G. Kavaliauskaitės nuotr. 

3 komentarai:

  1. Visiškai sutinku, kelis kartus pati gydžiau savo šunį, iki šiol prisimenu, kaip jo akys prašo padėti, laiko ištiesą leteną kol duriu į/ v, kaip liūdi, kai kraunuosi lagaminą išvykstant, prašo pakėlęs leteną glostyti dar dar dar. Kaip elgiatės su mažutėliais, kuriuos prisijaukinate, rodo Jūsų sielos skaidrumą ir gylį

    AtsakytiPanaikinti
  2. Paskaitykite Axel Munthe "Knyga apie San Mikelę". Nesu girdėjusi gražesnių minčių apie gyvūnus ir teisingesnių apie žmones.

    AtsakytiPanaikinti