©Skaiva Jasevičiūtė
Esu jau ne vieną kartą gavusi barti už šunų
palyginimą su žmonėmis. Taip, suprantu, kad šiais laikais žmonės kartais šiek tiek
persistengia ir per daug sužmogina šunis, tačiau mes visi jau įpratome, kad šuo
nebėra tik šuo. Jis – šeimos narys. Mums jau nebėra normalu šunį laikyti
pririštą kieme ir numesti jam tai, kas liko nuo mūsų stalo. Mes šunimis
rūpinamės, juos mylime, gydome ir norime jiems geriausio. Tačiau tik nedidelė dalis mūsų visuomenės pripažįsta,
kad šuns netektis jo šeimininkui – labai skausmingas dalykas.
Galit mest į mane akmenį, bet man šuns
netektis yra skaudesnė nei tolimo giminaičio, kurį matydavau dukart per metus
per didžiąsias šventes. Skaudesnė dėl to, kad šuo su manimi praleido kiekvieną
dieną, dėl to, kad man reikėjo būti už jį atsakingai ir juo rūpintis. Dėl to,
kad aš jį apsikabindavau, kai man buvo liūdna, ir jis niekada manęs nėra
atstūmęs. Dėl to, kad jis mane labai labai mylėjo. Tas šuo – mano gyvenimo ir
mano širdies dalis.
Esu praradusi kelis šunis ir kiekvieną kartą
vis atsirasdavo, kas pasako: „Ko verki, juk čia tik šuo“, „Pamanyk šuo nudvėsė,
gyvenime yra liūdnesnių dalykų“, „Ko liūdi – nusipirksi naują“.
Taip, pasaulyje vyksta daug blogų dalykų,
tačiau aš netekau savo šeimos nario ir mano pasaulyje šiuo metu tai pats
liūdniausias dalykas. Taip, aš galiu nusipirkti naują šunį, tačiau tai nebebus
tas pats šuo. Juk ką tik našle tapusiai moteriai niekas nesako: „Tai susirasi
naują vyrą, tikrai dar daug jų yra!“.
Kaskart mirus šuniui aš stengiuosi slėpti savo
liūdesį, nes dauguma aplinkinių to nesupranta, nemato reikalo užjausti, nes čia
„tik šuo“. Dauguma darbdavių mielai suteikia laisvą dieną žmogui, netekusiam
kito žmogaus, tačiau tokio, kuris neteko šuns, nuo darbo neatleidžia. O be reikalo,
nes jo emocinė būsena greičiausiai lygiai tokia pat sumauta ir jam reikia laiko
pagedėt. Tačiau gedėti šuns Lietuvoje dažnai yra gėda.
O labiausiai mane sunervina tie, kurie mato
reikalą mane pataisyti, pasakydami, kad mano šuo ne numirė, o nudvėsė. Nes
miršta tik žmonės ir bitutės...
Tiems, kas sugalvojo šią kalbos nesąmonę (kuri,
tarp kitko, yra tik mūsų ir rusų kalboje), reiktų uždrausti galvoti. Dvesia
tie, kurie savo gyvenimą leidžia kenkdami kitiems, pavydėdami, kerštaudami ir
apkalbinėdami, dvesia tie, kurie po savęs nepalieka nieko gero. O mano šunys nedvesia, jie miršta, palikdami didelę
tuštumą po savęs. Ir aš tikiu, kad ir man mirus, bus ta vieta, kur aš su jais susitiksiu.
G. Kavaliauskaitės nuotr.
Visiškai sutinku, kelis kartus pati gydžiau savo šunį, iki šiol prisimenu, kaip jo akys prašo padėti, laiko ištiesą leteną kol duriu į/ v, kaip liūdi, kai kraunuosi lagaminą išvykstant, prašo pakėlęs leteną glostyti dar dar dar. Kaip elgiatės su mažutėliais, kuriuos prisijaukinate, rodo Jūsų sielos skaidrumą ir gylį
AtsakytiPanaikintiLabai teisingai pasakyta ♥️
AtsakytiPanaikintiPaskaitykite Axel Munthe "Knyga apie San Mikelę". Nesu girdėjusi gražesnių minčių apie gyvūnus ir teisingesnių apie žmones.
AtsakytiPanaikinti