Šuo su džiaugsmu pripažįsta savo šeimininko pranašumą, aklai tiki jo autoritetu, bet, priešingai daugumos šunų mylėtojų nuomonei, jo ištikimybėje nėra vergiškumo...
Jis paklūsta
savo noru ir viliasi, kad mes irgi pripažinsime kuklias jo teises. Jis mato
savo šeimininko asmenyje valdovą, kone dievą, ir supranta, kad jei reikia,
dievas gali būti rūstus, bet žino, kad jis teisingas. Jis žino, kad dievas gali
skaityti jo mintis ir dėl to neverta jų nė slėpti.
O jis ar gali
skaityti savo dievo mintis? Be abejonės.
Tegul psichinių
tyrinėjimų draugija sau tvirtina ką nori, tačiau telepatinis minčių perdavimas
žmogaus žmogui dar nėra įrodytas, tuo tarpu kai žmogaus minčių perdavimas
šuniui jau ne kartą buvo įrodytas. Šuo moka skaityti savo šeimininko mintis,
jaučia jo nuotaikos pasikeitimus, numato jo sprendimus.
Jis
instinktyviai jaučia, kada yra nepageidaujamas, ir ištisas valandas guli
nekrutėdamas, kol jo valdovas uoliai dirba, kaip valdovai dažnai daro ar bent
turėtų daryti.
Bet kai
valdovas liūdnas ir susirūpinęs, jis žino, kad atėjo jo valanda, ir
prisliūkinęs padeda jam ant kelių galvą:” Nesisielok! Tai kas, kad visi tave
apleido, juk aš su tavimi, aš tau atstosiu visus draugus ir apginsiu nuo visų
priešų! Eime pasivaikščioti ir užmirškime apie tai!”
Ištrauka
iš Akselio Miuntės (Axel Munthe) kūrinio „Knyga apie San Mikelę“.
Pexels.com
nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą