Meilė
ir patogumai susiję labai mažai. Kai iš tiesų mylime, aukojamės, prisitaikom,
susitaikom, o kartais net sukandę dantis patylime – taip geriau, nei įpykus
prasižioti ir viską sugriauti. Ramybe ir kalbėjimusi galima išspręsti daug
daugiau, nei sukėlus uraganą, o juk po jo dar tenka rinkti ir duženas...
Santykiai – rimtas reikalas. Tiek su žmogumi, tiek su augintiniu. Kiek kartų aš kažko nenorėjau daryti, bet reikėjo, nes myliu savo mažakojį Batoną ir karališkąją madam Pupelę.
Kai įsigyjame gyvūną, 10 - 15 metų prisiimame atsakomybę už visavertį jo gyvenimą, sveikatą,gerovę. Šių pažadų turėsime laikytis, o savo pareigų negalėsime permesti kažkam kitam.
Na, taip, pasitaiko išskirtinių atvejų, bet jų nėra daug. Dažniausiai girdžiu, kad atsisako savo augintinių (ne tik jaunų, bet ir 5 - 6 metų amžiaus), nes pernelyg daug loja, kažkodėl neklauso, yra pašėlę... O pats populiariausias pasakymas – nežinojau, ką perku.
Pradėkime žinoti! Juk perkame gyvą padarėlį, kuriam tampame viskuo. Yra tokių augintinių, kuriuos išdavę, palikę gyvūnų prieglaudoje, traumuosite taip stipriai, kad šie labai sunkiai prisileis kitus žmones ir galbūt apskritai niekada nebepasitikės žmonėmis. Taip pat būna, kad emocinės traumos iššaukia nevaldomą gyvūno agresiją. Tokiais atvejais kaltas tampa tik šuo. Ko jis toks piktas ir kam jis toks piktas dar reikalingas?
Norite augintinio? Pradėkite žinoti! Skaityti, domėtis, tartis su patyrusiais gyvūnų augintojais. Jūs dar turite laiko pasiruošti, dar turite laiko nesuklysti.
Post scriptum: Spalio 4-ąją gyvūnų mylėtojai minės Pasaulinę gyvūnų globos dieną. Šia proga linkiu: žinokime!
Dagnė Zacharevskytė, veislyno „Šalta nosis“ nuotr.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą