Pažink mane: nuo ištikimo kompaniono iki narsaus sargo

Rožiniai kaspinėliai, spalvoti drabužėliai, karališka neliečiamybė ir lepumas vienu metu bemaž tapo mažų veislių šuniukų stereotipu. Tačiau požiūris kinta ir vis daugiau mažų šunų matome dresūros aikštelėse, vikrumo, šokių su šunimis ar kitose varžybose.  Visgi žmonėms būdinga pamiršti, jog net ir mažas Jorkšyro terjeras yra terjeras, nusipelnęs žiurkių gaudytojas. Apie mažuosius terjerus ir jų veislės funkcijas žinome ar bent esame girdėję, tačiau kokius dar darbus „dirbo“ šunys kompanionai?

Viena pirmųjų ir pagrindinių visų šunų „profesijų“ – sargauti. Argi ne paradoksalu, jog šiais laikais nebeįsivaizduojame mažos veislės augintinio, saugančio ar ginančio namus. O juk šiam darbui jie buvo pasirinkti būtent dėl skardžių balselių, pomėgio daug loti ir mažo dydžio, kuris leido išlikti  nepastebėtiems. Nedidukai šuniukai tipendavo pilies sienų atbrailomis ir, pamatę artėjantį svetimšalį, skardžiai „trimituodavo“ sargybiniams.

Kiti nakvodavo damų kambariuose ir choru atbaidydavo... naktibaldas. Pasak rašytinių šaltinių, tai galėjo būti afenpinčeriai, nykštukiniai pinčeriai, Briuselio grifonai bei Pomeranijos špicai. 

O dabar dėmesio: vien šie istoriniai faktai rodo, kad ir maži šuniukai reikalauja socializacijos bei dresūros jau vien skardžiam jų balsui „pažaboti“, kad galėtumėt ramiai pasnausti ankstų rytą ir išsaugoti malonią draugystę su kaimynais.

Ar kada pagalvojote, jog ant rankų nešiojami šuniukai dirbo „pirštinėmis“? Dar Renesanso epochoje buvo įprasta mažesnius, į pudelius panašius šunelius nešiotis plačiose suknelių rankovėse ir, esant reikalui, šildytis rankas. Būtent dėl to šie šunys buvo praminti „rankovinukais“. Būta ir kitokių darbų – kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai šildydavo damų kojas, šioms sėdint šaltose pilių menėse ar vėsią dieną keliaujant karieta. O ir dabar kiekvienas, turėjęs ar turintis šunį, paliudytų: niekas taip nesušildo kūno bei sielos, kaip mylimas  augintinis.

Senovės Egipte Maltos bišonų pirmtakai buvo kone dievinami. Ir nors egiptiečiai labiau garbino kates, pasirodo, vienoje iš  ogdoadų (senovės egiptiečių 8 dievybių grupė – Red.) aptinkama ir šunų. Na, o actekai džiaugėsi čihuahua draugija. Šie maži šuniukai buvo vertinami ne vien už gražias, dideles akis, bet labiau už narsą tolimais atstumais nešiojant slaptas žinutes, kurias reikėjo greitai ir nepastebimai perduoti. Ir tai nebuvo vienintelė šunų veislė, tarnavusi pasiuntiniais. Nedideli, tačiau narsūs keturkojai karo lauke tarnavo žmonėms būdami šalia, pakeldami ūpą, suteikdami vilties išgyventi. Štai Jorkšyro terjeras Smoky net apdovanotas Antrojo pasaulinio karo garbės ordinu už nuopelnus ir narsią tarnystę.

Kokio dydžio ar veislės mūsų šunys bebūtų, didžiausias jų džiaugsmas – šeimininko meilė. Mylėkime šunis, tačiau mylėdami nepamirškime, kad pirmiausia jie yra šunys.

„Pažink mane!“ – šių metų Šuns dienos idėja! Lietuvos kinologų draugija kviečia šunų mylėtojus minėti visuotinę Šuns dieną, balandžio 24-ąją. 

Balandžio 23 d., Šuns dienos išvakarėse, LKD ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija kviečia gyvūnų mylėtojus į sostinės Kalnų parką (informacija apie pramoginį edukacinį renginį bus paskelbta netrukus). Taip pat kviečiame šunų augintojus visoje Lietuvoje balandžio 24 d. arba išvakarėse organizuoti susitikimus, paskaitas, praktines dirbtuves, viktorinas arba kitokią veiklą. Švęskime ir pažinkime savo šunis!

Ieva Urbonaitė

Entuziastas media nuotr.