Kalėdos – džiaugsmo, stebuklų metas. Papuoštos eglutės, dovanos, seniai matytų mielų, artimų žmonių veidai. Laukiamiausia metų šventė... O jei kalbėtume apie šunis, ar jie supranta, jog kažkas svarbaus artėja? Ką jie jaučia ir kaip jaučiasi per šventes?
Šunų šeimininkams svarbu apsišarvuoti kantrybe. Išlepintas šuo gali būti labai įkyrus kažko reikalaudamas, įprasti kažko reikalauti skalydamas, bandydamas grybštelėti šeimininkui. Jei retkarčiais nusižengsite taisyklėms (sakykime, augintiniui neduodate maisto nuo savo stalo, bet vienąkart palepinsite gardesniu kąsneliu), šuniui tai taps paskata vis dažniau ir įžūliau reikalauti vaišių.
Bene kiekvienam šuns šeimininkui kilo mintis, kad augintinis – tai lyg jo mažas, niekad neužaugantis vaikas. O jeigu vaikas, negi ko nors jam gali būti gaila?..
Prisipažinkime, vieni dažniau, ypatingai dabar, darganotu rudens oru, kiti rečiau, mintims nuklystame tobulų atostogų link... Galbūt jos jau štai, visai ne už kalnų, o galbūt, kaip širdį šildanti svajonė, laukia savo valandos. Tačiau ar kada susimąstėte, kokios jos, tobulos atostogos, šuns akimis?
Meilė
ir patogumai susiję labai mažai. Kai iš tiesų mylime, aukojamės, prisitaikom,
susitaikom, o kartais net sukandę dantis patylime – taip geriau, nei įpykus
prasižioti ir viską sugriauti. Ramybe ir kalbėjimusi galima išspręsti daug
daugiau, nei sukėlus uraganą, o juk po jo dar tenka rinkti ir duženas...
„...tam tikru požiūriu žmonės ir šunys tikrai vystėsi kartu. Žmogus ėmė pasitikėti šunimis, galbūt net tapo nuo jų priklausomas.
Šuo su džiaugsmu pripažįsta savo šeimininko pranašumą, aklai tiki jo autoritetu, bet, priešingai daugumos šunų mylėtojų nuomonei, jo ištikimybėje nėra vergiškumo...
