Prisipažinkime, vieni dažniau, ypatingai dabar, darganotu rudens oru, kiti rečiau, mintims nuklystame tobulų atostogų link... Galbūt jos jau štai, visai ne už kalnų, o galbūt, kaip širdį šildanti svajonė, laukia savo valandos. Tačiau ar kada susimąstėte, kokios jos, tobulos atostogos, šuns akimis?
Meilė
ir patogumai susiję labai mažai. Kai iš tiesų mylime, aukojamės, prisitaikom,
susitaikom, o kartais net sukandę dantis patylime – taip geriau, nei įpykus
prasižioti ir viską sugriauti. Ramybe ir kalbėjimusi galima išspręsti daug
daugiau, nei sukėlus uraganą, o juk po jo dar tenka rinkti ir duženas...
„...tam tikru požiūriu žmonės ir šunys tikrai vystėsi kartu. Žmogus ėmė pasitikėti šunimis, galbūt net tapo nuo jų priklausomas.
Šuo su džiaugsmu pripažįsta savo šeimininko pranašumą, aklai tiki jo autoritetu, bet, priešingai daugumos šunų mylėtojų nuomonei, jo ištikimybėje nėra vergiškumo...
Ši istorija nutiko prieš šešerius metus, bet dabar, artėjant gražiausioms metų šventėms, Kalėdoms, jaudina ne mažiau – norisi su jumis pasidalinti.
Every journey... every book... every movie... every song... every adventure has its’ end. Our ends here...
Ir supranti, kiek daug stiprybės prireikia, ir kad sunkiausios akimirkos gyvenime būna tada, kai reikia paleisti kažką, ką taip stipriai myli...
Atsitikus karantinui, daugelis žmonių nusprendė į savo šeimas įsileisti šunį, kuris išjudintų, praskaidrintų kasdienybę, sujauktų nuobodžią rutiną. Nes kam eit į mišką vienam, jei galima su šunimi? Aha, aš irgi taip galvoju, bet...
